Mintys apie olimpizmą

Jauniems žmonėms senovės indų patarlė sako: „Kol sveikas tavo kūnas, kol senatvė toli, kol tavo sugebėjimai pačiame žydėjime, kol tavo gyvenimas nesibaigė – visomis jėgomis stenkis tobulėti. Kokia nauda kasti šulinį, kada namas apimtas liepsnos“.

Lietuvos olimpinė akademija (LOA), Lithuanian olympic academy

Lietuvos olimpinė akademija (LOA), Lithuanian olympic academy

Kalbos

English

Teksto dydis

Surask mus „Facebook“

Lietuvos olimpinės akademijos oficiali paskyra Twitter


INFORMACIJA



 
---------------------


----------------------

Rėmėjai











 




 

Žurnalas „Sporto mokslas“

Lankomumas


Partneriai


 







Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin) PDF Spausdinti El. paštas
2011 lapkričio 16, 00:07 (trečiadienis)

Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas (1896–1925)

Baronas Pjeras de Kubertenas buvo žymus visuomenės veikėjas, pagarsėjęs literatūros, istorijos, pedagogikos, sociologijos darbais. Jis pasižymėjo kaip evoliucijos sporte ir politinių mokslų srities žinovas, išstudijavęs Graikijos istoriją ir priėjęs išvadą, kad būtina atgaivinti olimpines žaidynes. P. de Kubertenas gimė 1836 m. sausio 1 d. Paryžiuje. Jo šeima buvo turtinga, turėjo keletą dvarų ir pilių. Tėvo proseneliai į Prancūziją atsikėlė iš Italijos. Tuo metu Prancūziją valdė Valua dinastijos karaliai. P. de Kuberteno tėvas baronas Čarlzas Fredis de Kubertenas (Charles Fredy de Coubertin) (1822–1908) – dailininkas. Motina buvo kilusi iš kareliškosios  Burbonų dinastijos, Liudviko XV giminės.  Aristokratiškoji P. de Kuberteno kilmė to meto monarchinėje Europoje turėjo didelės įtakos jo karjerai. Kubertenų šeima persikėlė į Mžervilio pilį netoli Havro. Čia prie jūros augo berniukas, kuris labai mėgo knygas, muziką, tapybą. Jis skaitė senovės graikų poetų knygas apie senovės olimpines žaidynes. Jam labai patiko gražių ir stiprių senovės atletų pasaulis. Reikšmingas įvykis P. de Kuberteno gyvenime buvo kelionė į Olimpiją: „Niekas iš senovės istorijos nepaveikė mano vaizduotės taip, kaip Olimpija – tas pasakų miestas. Gerokai prieš tai, negu ėmiau svajoti Olimpijos žaidynių atgaivinimą, įsivaizdavau, mintyse kūriau šį miestą, jo gyvenimą.“ Vėliau jis rašė: „Žaizdos delnuose, kurios atsirasdavo kopiant į kalnus, uolas, paliko savo pėdsakus visam gyvenimui. Jau tuomet aš supratau, kaip sunku pasiekti tikslą einant nepramintais takais.“ Su pagyrimu baigęs koledžą, netikėtai atsisakė karininko karjeros, kurią primygtinai piršo tėvai. Vietoj Sent Syro akademijos pasirinko aukštąją politikos mokslų mokyklą. Ieškodamas tikrojo pašaukimo, P. de Kubertenas išvyko į Angliją, susipažino su Tomo Arnoldo pedagogikos istorijos palikimu, kur buvo nemažai rašoma apie sporto žaidynes ir varžybas. Studijos Anglijoje padėjo galutinai pasirinkti pedagogo profesiją.
Nuo 1888 m. jis ėmėsi organizuoti mokyklas, sporto klubus ir sporto draugijas.
P. de Kubertenas įsitikino, kad „sportas padarė senovės graikus tobulus ir ištvermingus. Reikia tikėti sportu kaip auklėjimo sistema. Olimpiados buvo ir bus“. Tais pačiais metais jis išvyksta į JAV ir apvažiuoja visą šalį. Jis įsitikino, kad sportas ir kūno kultūra užima ypatingą vietą mokymo įstaigose ir ypač universitetuose.
1892 m. lapkričio 25 d. Sorbonos universitete P. de Kubertenas pasako įžymiąją kalbą, ragindamas atgaivinti olimpines žaidynes. Jis išsiuntinėjo pakvietimus viso pasaulio organizacijoms dalyvauti Paryžiaus kongrese, parengė Tarptautinio olimpinio komiteto statuto projektą, suformulavo pagrindinius Olimpinės chartijos principus, rengė iškilmingo žaidynių atidarymo scenarijus. P. de Kuberteno iniciatyva 1894 m. birželio 16 d. Paryžiuje Sorbonos universitete pavyko sušaukti tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų kongresą, vėliau pavadintą I olimpiniu kongresu. Į kongresą suvažiavo 79 delegatai iš 13 šalių: Austrijos, Belgijos, Bohemijos, Prancūzijos, Graikijos, Ispanijos, Olandijos, Rusijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos, Italijos, JAV. Be oficialių delegatų, į kongresą atvyko apie du tūkstančius politikų, mokslo, kultūros ir aukštuomenės atstovų. Buvo priimti svarbūs sprendimai: atkurti olimpines žaidynes, rengti kas ketverius metus olimpiadas, suteikti žaidynėms tarptautinę reikšmę, patikėti žaidynių organizavimą miestams, o ne valstybėms, leisti žaidynėse dalyvauti sportininkams mėgėjams ir mokiniams, įsteigti Tarptautinį olimpinį komitetą. Šiame kongrese P. de Kubertenas buvo išrinktas TOK generaliniu sekretoriumi. Prezidentu išrinktas Graikijos poetas Demetrijus Vikelas. TOK buvo vadovaujamasis organas, siekiantis atgaivinti olimpizmą. TOK buvo atsakingas už reguliarų olimpinių žaidynių, vykstančių kas ketveri metai, rengimą, jų programos tvirtinimą, glaudžių ryšių su tarptautinėmis sporto federacijomis palaikymą, pagalbą rengiant tarptautines varžybas, sporto judėjimo visame pasaulyje palaikymą. Kongresas numatė surengti pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes Graikijoje, Atėnų stadione. 1897 m. Havre įvyko II olimpinis kongresas, kuriame buvo nagrinėjamos pedagoginės, higienos ir visuomenės sporto problemos. P. de Kubertenas paskyrė savo gyvenimą olimpiniam sąjūdžiui, remiančiam jo idėją per sportą, kultūrą ir švietimą siekti pažangos bei suburti pasaulio jaunimą kas ketveri metai į taikias sporto varžybas, kartu paminėti labai dinamišką sporto, švietimo ir kultūros ryšį.
Po I olimpinių žaidynių Atėnuose graikų spaudoje pasirodė pasiūlymų parengti įstatymą, pagal kurį olimpinės žaidynės turi būti nuolat rengiamos Graikijoje. Tačiau tam kategoriškai pasipriešino TOK, teikdamas, kad olimpinės žaidynės turi būti demokratiškos ir tarptautinės. Todėl II olimpinės žaidynės buvo surengtos Paryžiuje, o P. de Kubertenas tapo TOK prezidentu. P. de Kubertenas paskelbė ir  gynė olimpinį šūkį: „Visos žaidynės! Visos tautos!“
Kitos olimpinės žaidynės 1904 m. buvo numatytos surengti JAV ir TOK prezidentu buvo numatyta išrinkti JAV profesorių V. M. Sloeną, tačiau jis atsisakė šio posto ir pasiūlė, kad TOK prezidentu liktų P. de Kubertenas, šiuolaikinio olimpinio sąjūdžio įkūrėjas. P. de Kubertenas buvo perrinktas TOK prezidentu ir buvo pakeista tvarka – naują TOK prezidentą nutarta rinkti kas ketveri metai. Taip P. de Kubertenas aktyviai dalyvavo rengiant 1896–1924 m. olimpines žaidynes.
P. de Kubertenas įtvirtino šiuolaikines olimpines žaidynes ir parašė „Odę sportui“, kuri ir šiandien gyva. Ši „Odė sportui“, pasirašyta slapyvardžiu, buvo pristatyta 1912 m. V olimpinių žaidynių kultūros programoje, o vėliau apdovanota aukso medaliu. P. de Kubertenas „Odėje sportui“ rašo: „Sportas – tai šventė tiems, kurie trokšta garbingos kovos, ir tiems, kurie nori ta kova gėrėtis. Garbė tiems, kurie kovojai dorai ir sąžiningai, nenusižengdami etikai.“ Šiandien dorovinis pradas sportiniame gyvenime turi ypatingą prasmę. Odė sportui greit išgarsėjo. Iš jos trykšte tryško minties logiškumas, harmonija, puikios idėjos. Tai buvo lyg ir atsigręžimas į senovės graikų poeto Pindoro kūrybą – aukštinančią atletus ir sportą. Odė atspindėjo sportinės kovos grožį, teisingumą, drąsą, garbę, džiaugsmą. Todėl tai buvo humanistinis žingsnis, antikos olimpizmo idėjų perkėlimas į šiuolaikinį sąjūdį. Tai parodė žmogaus vietą, jo aktyvų dalyvavimą šiuolaikiniame gyvenime, kuriant pasaulio viziją, paremtą bendrosiomis vertybėmis, filosofija, viltimi ir jaunyste. Graikijos filosofai tikėjo, kad tik fiziniais pratimais ir varžybomis, derinamos su moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, galima sukurti tobulą žmogų. Antikos tobulą žmogų sudaro kūnas, lavinamas judesių gimnastika, siela – muzika, o protas – mokymusi, žinių siekimu. Žmogus nėra vien galingas kūnas, bet taip pat ir guvus protas, ir graži siela.
1914 m. per TOK kongresą Paryžiuje P. de Kubertenas pademonstravo parengtą olimpinės vėliavos projektą – penkis susipynusius žiedus – mėlyną, geltoną, žalią, raudoną ir juodą, kurie simbolizavo penkias pasaulio dalis, o baltas vėliavos fonas reiškė, kad kiekviena šalis gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse su savo tautine vėliava. Šią emblemą P. de Kubertenas rado senovės graikų mieste Delfuose. TOK vėliava pirmą kartą buvo pakelta 1914 m. liepos mėn. Paryžiuje per kongresą, skirtą TOK įkūrimo 20-mečiui. Dabar ši vėliava yra olimpiniame muziejuje Lozanoje.
Pagrindinė senovės graikų olimpinė idėja buvo ta, kad žmogus turi pasižymėti jėga ir grožiu, intelektu ir dvasia. Tik harmoningas šių komponentų derinimas padeda formuoti visapusišką asmenybę. P. de Kubertenas aptardamas olimpinio sąjūdžio ir principus sakė: „<...> Tai šviesa ir erdvė, supanti žmogaus kūną ir dvasią. <...> Olimpinis sąjūdis integruoja visus principus, kurie veda į žmonijos tobulėjimą. Ar gali kas būti meniškesnio, pasak Pindoro, kai olimpinių žaidynių blizgesys užtemdo visus neigiamus gyvenimo reiškinius, taip kaip saulė dieną užtemdo visas žvaigždes...“
Ši idėja tapo neatskiriama P. de Kuberteno olimpinės filosofijos dalis. P. de Kubertenas sekė G. Hėgelio pėdomis, siekdamas pritaikyti filosofiją gyvenime, veiksmuose, moralėje, pats manė keliaująs idealizmo ir socialinės filosofijos keliu, naujojo realizmo su romantiniais nukrypimais link. Jis, remdamasis pozityvizmo (pagrįsta) filosofija, ją įtvirtino sporte; jo propaguojamas filosofijos mokslas įkūnija žmogiškojo idealo, kuriame neatskiriamai susijęs fizinės jėgos grožis ir moralinis taurumas, supratimą. Todėl 1912 m. per olimpines žaidynes buvo surengta kompozitorių, skulptorių, architektų, menininkų darbų apžvalga. Tai liko gražia olimpine tradicija, o pastaruoju metu sportas ir menas atsispindi olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse. „Visai neatsitiktinai senovėje rašytojai ir menininkai susirinkdavo Olimpijoje, kad pažymėtų Olimpijos žaidynes ir pakeltų jų prestižą. Norėdamas atgaivinti ne tik formą, bet ir to tūkstantmečio žaidynių principą, duodantį žmonijai būtiną ugdomąjį impulsą, aš stengiausi atstatyti tas svarbiausias atramas, kurios žaidynes palaikė praeityje – jų ryšį su intelektu, moraliniu ir tam tikru laipsniu religiniu gyvenimu. Šiuolaikinis pasaulis pridėjo dar dvi naujas atramas: technikos tobulėjimą ir demokratinį internacionalizmą“. P. de Kuberteno švietėjiškos viltys buvo susijusios su Prancūzija, o I olimpinės žaidynės reiškė jo vizijų internacionalizavimą, kur pirmenybė buvo teikiama taikos tarp tautų idėjai. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į tautų bendradarbiavimą siekiant taikos ir internacionalizmo, išreiškiant olimpinių žaidynių ceremonijoje taikius žmonijos norus.
P. de Kubertenas, atgaivindamas olimpines žaidynes, troško, kad olimpizmo propaguotojai paverstų pasaulį gera vieta gyventi. Jis sukomponavo ir pateikė žmogaus darnaus vystymosi koncepciją, kurioje ypač akcentuojamas žmonių mokymas, skirtas ne tik protui, intelektui, bet ir kūnui lavinti. Anot P. de Kuberteno, žmogus yra ne tai, kas yra, bet tai, kuo jis gali tapti. Jeigu žmogus galėtų būti tobulas, tai būtų jo pabaiga. Todėl jis turi žiūrėti pirmyn ir tikėti ateitim. Iš P. de Kuberteno mes gavome olimpizmo apibrėžimą: „Olimpizmas jungia į visumą visus principus, kurie daro įtaką žmonijos tobulėjimui.“ Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų. Tik plėtojant ir gilinant P. de Kuberteno olimpizmo idėjas galima suvokti tautos reikmes ir galimybes. Pirmą kartą 1924 m. Lietuvos sporto lygą pripažino P. de Kubertenas. NOK prezidentas – generolas J. J. Bulota. Lietuva gali didžiuotis, kad ji į tarptautinį olimpinį sąjūdį atėjo 1924 m., kai jam vadovavo sąjūdžio organizatorius P. de Kubertenas. Viename savo straipsnių apie Olimpiją P. de Kubertenas paminėjo Lietuvą. Rusijos caras Petras I Prancūzijos politiniam emigrantui, Peterburgo meno akademijos rektoriui, padovanojo Platelių seniūnijos dvarą, o grafo palikuonys, gyvenę Papilyje (Biržų r.), 1924 m. parėmė Stepo Garbačiausko kelionę į Paryžių, kur šis išrūpino Lietuvai kvietimą į Paryžiuje vykusias VIII olimpines žaidynes.
Iki 1921 m. Olimpiniame komitete buvo tik prezidentas ir Tarptautinio olimpinio komiteto sesija, kuri tuo metu rinkdavosi kas dveji metai. Tik 1921 m. buvo sudarytas penkių asmenų Vykdomasis komitetas, kuriam Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas nepriklausė. Šioje sesijoje buvo patvirtintas olimpinis devizas: „Citius. Altius. Fortius“ („Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau“) – tai domininkonų vienuolio H. Didono (1840–1900) pasakyta mintis. Greičiau – būk greitesnis, pranašesnis varžybose. Aukščiau – būk aukštesnės moralės. Tvirčiau – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis. P. de Kubertenas svajojo apie negęstantį olimpinį deglą, uždegtą Olimpijoje, apie olimpinės ugnies estafetę į olimpinių žaidynių stadionus kaip žmonių vienybės, draugystės ir taikos tarp tautų simbolį. Pritarė ir sveikino savo bendražygio vokiečio Karlo Deimo sumanymą 1936 m. XI olimpinėse žaidynėse Berlyne organizuoti olimpinės ugnies iš Olimpijos nešimo estafetę.
1918 m. P. de Kubertenas persikėlė gyventi į Šveicariją. 1925 m. gegužės 28 d. oficialiai pareiškė, kad atsistatydina iš TOK prezidento posto. P. de Kubertenas mirė 1937 m. rugsėjo 2 d. Palaidotas Baix de Voux kapinėse Lozanoje. Jo širdis pagal jo norą palaidota Olimpijoje (Graikija), o jo idėjos, gerai žinomos visam pasauliui, tebegyvuoja. „Olimpizmas – gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą sujungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia ir visuotinių etikos principų gerbimu“, – taip rašoma Olimpinėje chartijoje. Olimpinė chartija, pasaulinis olimpinis sąjūdis, jo kulminacija – olimpinės žaidynės – geriausias paminklas jo organizatoriui ir įkvėpėjui P. de Kubertenui. Viena žymiausių knygų apie P. de Kuberteną yra vokiečio Norberto Miulerio (N. Müller) knyga „Pjero de Kuberteno olimpizmas“ (864 p.). Turtingą didžiojo humanisto kūrybinį palikimą sudaro 20 knygų ir apie 10 tūkstančių lapų įvairių laiškų, kalbų, straipsnių, projektų. Jo kūriniai: „Olimpiniai memuarai“, „Sportinės pedagogikos paskaitos“, „Sporto psichologija“, „Taikomosios gimnastikos pamokos“, „Liaudies švietimo užrašai“, „Būsimo miesto pagrindai“, „Visuotinė istorija“ ir t. t. Pagrindinės olimpizmą ir P. de Kuberteno palikimą studijuojančios bei jo idėjas skleidžiančios institucijos: TOK Pjero de Kuberteno komisija (Lozana), Muziejus ir olimpinių studijų centras (Lozana). TOK pripažintos organizacijos: Tarptautinė olimpinė akademija (Olimpija), nacionalinių olimpinių komitetų olimpinės akademijos, Tarptautinis Pjero de Kuberteno komitetas (Lozana), Pjero de Kuberteno institutas (Velingtonas), Lotynų Amerikos olimpinių akademijų asociacija (Madridas).
Liūdna gaida prasidėjo Amsterdamo žaidynės. Jau sirgdamas ir negalėdamas atvykti į IX olimpines žaidynes, jos dalyviams P. de Kubertenas atsiuntė laišką, kuriame rašė: „Aš sergu, todėl jausdamas didelę širdgėlą ir apgailestaudamas turiu atsisakyti malonumo būti tarp Jūsų, kai po ketverių metų Los Andžele bus surengtos X olimpinės žaidynės, aš greičiausiai taip pat negalėsiu atvykti. Todėl šiuo laišku atsisveikinu su Jumis. Aš prašau Jūsų išsaugoti atgaivinto olimpizmo liepsną ir apginti būtinus jam principus bei institucijas: pirmiausia – pagrindinių sporto šakų lygiateisiškumą, meno konkursus, kurie įstabią fizinę veiklą papildo proto kūriniais, persunktais sporto idėjų; atletų priesaiką, kurios pagrindas yra garbės jausmas; olimpinę vėliavą, kuri atspindi visų tautų spalvas ir simbolizuoja sporto suvienytas penkias pasaulio dalis; olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonialus ir ritualus, atiduodant pagarbą antikinei graikų kultūrai, iš kurios jie kilę; ir galiausiai – TOK autoritetą. Aš dar kartą dėkoju tiems, kurie ėjo su manimi, visada padėjote man įgyvendinti tą šventą reikalą, kuriam aš tarnauju jau daugiau kaip 40 metų, ir nugalėti visus sunkumus bei priešiškumą.“
Mirus P. de Kubertenui, olimpinis sąjūdis neteko svarbiausio savo ideologo, kuris 26 metus stovėjo prie TOK vairo. Visą gyvenimą jis paskyrė sportui ugdyti, olimpinėms žaidynėms atkurti ir populiarinti. Jis siekė, kad olimpinės ugnies neužgesintų nei kivirčai, nei karai, nei kitos negerovės ir sunkumai. P. de Kubertenas nekentė rasizmo, sporto militarizmo, stengėsi kovoti už socialinį teisingumą, už demokratišką sportą. Jis buvo ne tik olimpinių žaidynių atkūrėjas ir šauklys. Jis pats sportavo, boksavosi, važinėjo dviračiu, jodinėjo, fechtavosi. Jis norėjo sujungti „sportą ir kūną“. 
 
Joomla 1.5 Templates by Joomlashack