52-oji Tarptautinės olimpinės akademijos jaunimo sesija

Simonos Arlauskaitės ir Živilės Stonienės įspūdžiai iš 52-osios jaunimo sesijos Graikijoje. Galimybė patekti į Jaunimo Sesiją Graikijoje buvo tokia pat trapi kaip lietuviškas šakotis, tačiau esu palaiminta, kad turiu galimbę būti čia, Graikijoje. Bet pirmiausiai, norėčiau prisistatyti..

Mano vardas Simona Arlauskaitė. Gimiau ir augau Lietuvos sostinėje, Vilniuje. Man 22- veji metai. Baigiau Vilniaus „Minties“ gimnaziją, vėliau įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą. Mano specialybė – kūno kultūra. Domiuosi sportu ir pati sportuoju tinklinį. Universitete aktyviai dalyvavau sportiniuose renginiuose, taip pat esu SK „Šviesa“ narė – savanorė, taigi įgavau patirties ir organizuojant įvairių sporto šakų varžybas. Išmokau organizuoti ir vesti varžybas. Spėdavau ir pati dalyvauti rengiamose varžybose. Studijuodama kūno kultūrą ne tik išmanau dalyką, mokomuosius dalykus, tačiau įgavau ir kitokios, praktinės patirties organizuojant sportinius renginius. Jau praėjo keturi metai, sėkmingai baigiau Lietuvos edukologijos universitetą. Vienas etapas baigtas, tačiau nežadu čia ir sustoti.. Galbūt įgavusi, Jaunimo sesijos metu Graikijoje, patirties atsivers galimybės plėsti savo mąstymą, tobulėti..

 Jaunimo sesija prasidėjo šių metų birželio 16 dieną. Dauguma dalyvių tą dieną atvyko į Graikijos sostinę Atėnus, taip ir aš. Kelionė labai neprailgo, Atėnų oro uoste atvykusių dalvių laukė jaunimo sesijos koordinatoriai. 

Pailsėję ir atsigavę po kelionės, kitą rytą keliavome aplankyti Atėnų Panathenaic (Panatinaikos) stadioną, Akropolio muziejų (New Museum of Acropolis) ir kitas gražias, įžymias Atėnų vietas. Buvome suskirstyti į grupes, grupės turėjo po gidą, mūsų gidė Maria, buvo labai entuziastinga, aiškiai dėstė ir įdomiai pasakojo Atėnų įžymių vietų istoriją. Jos entuziazmas privertė pasijusti tikrai gerai, tačiau nuliūdino tai, kad negalėsime aplankyti pačio Akropolio, kadangi jis yra uždarytas. Tikroji priežastis neaiški, tačiau tai galėjo nutikti dėl Graikijos parlamento rinkimų ar dėl rekonstrukcnių darbų. Nors ir nematėme Akropolio, jutome, sužinojome jo istoriją. Atėnų centre praleidome keletą valandų, vėliau grįžome į viešbutį, pietavome, poilsiavome prie baseino, o vakare visi dalyviai, koordinatoriai dalyvavome iškilmingame 52 – sios Jaunimo sesijos Graikijoje atidaryme ant Pnyx kalvos. Iškilmingoje ceremonijoje jautėmės pakylėti sveikinimo kalbų, muzikinių pasirodymų ir atmosferos. 

Pirmadienį iš Atėnų išvykome anksti ryte ir po pietų pasiekėme Senovės Olimpijos miestelį. Mus apgyvendino nuostabioje vietoje, neapsakomai graži gamta aplinkui, visur žydi įvairiausios gėlės, švaru ir tvarkinga, tarsi nedidelis rojaus kampelis. Kambariu dalinuosi su labai idomia mergina iš Austrijos, kuri dirba ledo ritulio federacijoje prezidento „dešiniąja ranka“. Atvykus vyko nedidelė atidarymo šventė, žodžius tarė Tarptautinės olimpinės akademijos prezidentas bei kiti dėstytojai. Tylos minute pagerbėme Piero de Kuberteno atminimą toje vietoje, kurioje palaidota jo širdis. Tai buvo labai jaudinanatis momentas. Vėliau turėjome laisvą vakarą, kad galėtume geriau įsikurti, priprasti prie naujos aplinkos, susipažinti su naujais kambario draugais.

Kitą dieną prasidėjo pirmosios paskaitos, pirmąją paskaitą skaitė profesorius iš JAV Stephen G. Miller. Paskaita buvo apie demokratijos gimimą Senovės Olimpijoje. Po paskaitų dalyviai visada turi galimybę užduoti klausimus, labai nustebino, kad visi tokie aktyvus.

Antrąją paskaitą skaitė profesorė iš Ukrainos Maria Bulatova. Ji sukėlė tikrą emocijų audrą, nes kalbėjo apie moterų vietą sporte, jos pasisakymai buvo kontraversiški, apie šią paskaitą iki šiol vyksta diskusijos. Didžiuojuosi tuo, kad turėjau progą daug laiko praleisti su ja ir pabendrauti asmeniškai, padiskutuoti įvairiais klausimais, susijusiais su moterų teisėmis, padėtimi ir panašiai, ši charizmatiška moteris paliko man neišdildomą įspūdį.

Kitos paskaitos taip pat buvo įdomios, buvo gvildenamos temos apie demokratiją, vertybes, etiką, komerciją sporte, olimpines idėjas, jų realizavimą. Įsiminė paskaita apie edukacines programas vaikams (dr. Constantinos Filis). Su šiuo žmogumi taip pat teko galimybė pabendrauti asmeniškai, apsikeitėme kontaktais, būtinai grįžusi į Lietuvą pasinaudosiu jo patirtimi dirbant su vaikais.

Apart paskaitų ir diskusijų su lektoriais, visi dalyviai yra išskirstyti po skirtingas grupes, kuriuose žmonės surinkti iš skirtingų kontinentų, skirtingų kultūrų. Tose grupėse mes kasdien diskutuojame įvairiais klausimais susijusiais su sportu bei olimpizmu. Dirbti grupėje man tikras iššūkis, kadangi su manim yra moteris iš Rusijos, kuri visiškai nekalba angliškai, o aš vienintelė grupėje kalbu rusiškai, todėl turiu įdėmiai klausyti, ką visi kalba, viską versti į rusų kalba, tada išklausyti jos nuomonę ir vėl versti į anglų kalba. Prie viso to, turiu ir pati išsakyti savo nuomonę, todėl man ganėtinai sudėtinga ten dirbti, bet privalau būti draugiška ir padėti mūsų kaimynams rusams.

Mūsų grupė aptarė ir pristatė šiuos klausimus:

Kitos grupės diskutavo taip pat panašiais klausimais.

Taigi, mano įspūdžiai yra patys nuostabiausi. Stengiuosi pabendrauti su visais žmonėmis ir dėstytojais. Dabar suprantu visos šitos sesijos prasmę, tai tarsi nedidelis tobulas pasaulis, kuris turėtų būti mūsų visų siekiamybė.

Esame Olimpijoje, kvapą gniaužia žiūrint į kalnus, gamtą, architektūrą...

Iš arčiau pamatyti galėjome tikrąją Olimpijos miesto archeologinę vietą, deja, dabar ji jau gerokai pasikeitusi, išlikusi tik nedidelė dalis, kadangi senovėje ji buvo sugriauta. Tačiau yra likę tikrai įspūdingų statinių, gražių vietų, stadionas. Vaikščiojant ir klausantis gidės pasakojimo susimąstai kiek dar daug nežinai. Šioje vietoje, kuri yra po atviru dangumi, daug įspūdingų skulptūrų nematėme, bet kai nuėjome į Senovės Olimpijos muziejų ten išvydome nuostabių skulptūrų. Kas man asmeniškai įdomiausia buvo pačių statulų pagaminimas, aš niekaip neįsivaizduoju kaip įmanoma taip tiksliai atkartoti žmogaus bruožus, pastatų struktūrą.

Tokių kaip aš tikiu, kad buvo ir daugiau. Susipažinome su žmonėmis iš įvairiausių šalių. Mes visi tokie skirtingi, tačiau mus suartina vienas tikslas – Olimpizmas, mes visi žmonės, turime skirtumų ir panašumų, gebame bendrauti, bendradarbiauti, dalintis sava skirtinga patirtimi, pristatome savo tėvynę socialiniame vakare. Tokie vakarai labai suartina, susiradome draugų, pažindinamės su kitokia kultūra. Taigi pristatėme ir mes, mūsų šalį – Lietuvą.

Kiekvieną vakarą būna skirtingi užsiėmimai, įvaitriausia veikla, sportinės varžybos ir panašūs renginiai, bet vieną vakarą buvo ypatinga ceremonija. Kiekviena diskusijų grupė, kurių yra trylika, neša aplink stadioną Olimpinės ugnies deglą ir Olimpinę vėliavą. Visi pasipuošę baltai. Tai tikrai iškilminga ceremonija ir aplink tvyro Olimpinė dvasia.

Taip pat susipažįstame ir su Graikų kultūra, senovės Graikija. Turėjome galimybę nuvykti į Nemea kur vyko atgimimo Nemea‘os žaidynės. Galėjome išbandyti jėgas 100 metrų bėgime ir 7,5 km bėgime. Tačiau tai nėra paprastas bėgimas. Jeigu norėjome dalyvauti šiose žaidynėse, turėjome bėgti basomis ir dėvėti tik tuniką sursirišę per juosmenį. Tai lyg simbolis, kadangi senovėje žmonės dalyvaudavo tokiose žaidynėse nuogi. Taip pat buvo galima išsitepti ir aliejumi, tai nebuvo privaloma, bet jeigu norisi labiau pajausti tikrąją žaidynių dvasią, galėjome rinktis.

Išbandžiau savo jėgas ir aš, bėgau 100 metrų, savo amžiaus grupėje buvau ketvirta, tai nuostabi patirtis, jausmas labai geras, kadangi prieš žaidynes turi prisiekti dalyvauti garbingai. Viskas vyko taip kaip senovėje, tikrai jautėmės nepakartojamai.

Laimėtojas buvo apdovanotas palmės šaka ir laimėtojo raiščiu, kuris užrišamas ant laimėtojo galvos. Tačiau olimpinis principas – svarbu dalyvauti, o ne laimėti. Šiokia tokia paguoda, tačiau visi labai džiaugėmės už tuos žmones, kurie laimėjo.

Šiose žaidynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės nuo pačių mažiausių iki vyresniųjų iš visų Pasaulio šalių.

Su tokia pakilia nuotaika grįžome į Olimiją ir pradėjome antrąjį diskusijų ciklą.

Šeštadienio naktį grįžome į tėvynę. Jausmai labai dviprasmiški: buvome pasiilgę artimųjų, pavargę, neišsimiegoję, tačiau palikti Graikijos ir naujų savo draugų taip pat nesinorėjo. Taigi, trumpai aprašysiu, kaip baigėsi mūsų sesija.

Birželio 24 dieną prasidėjo naujasis diskusijų ratas. Mūsų 10 – oji grupė diskutavo ir pristatė šiuos klausimus:

1.Kaip technologijos ir progresas įtakoja demokratiją sporte?

2. Ar demokratiška bausti atletus dėl dopingo vartojimo uždraudžiant jiems dalyvauti visą varžybose gyvenimą?

Taip pat ir toliau vyko įvairios paskaitos. Įsiminė brazilo profesoriaus Gylton B. Da Matta paskaita apie kūno kultūros mokytojų vaidmenį demokratijos kūrimo procese mokyklose.

Birželio 26 d. baigėsi visos paskaitos ir diskusijų grupės, prasidėjo tikros linksmybės J.

Anksti ryte visi susirinkome prie baseino, vyko įvairių plaukimo stilių varžybos, įvairūs meniniai pasirodymai. Sužinojau, kad mano kaimynas, su kuriuo dažnai vakarais tiesiog paplepėdavom prie durų yra ketvirtos vietos laimėtojas olimpinėse Atėnų žaidynėse plaukikas Moss Burmester iš Naujosios Zelandijos.

Tos pačios dienos vakare vyko lengvosios atletikos varžybos, Simonai pavyko užimti trečią vietą šuolyje į tolį. Aš buvau media (viską fotografavau). Nors principas buvo tik dalyvauti, bet buvo matyti, kad kai kurie sportininkai labai stengėsi ir netgi sunkiai tvardė nusivylimą nepavykus gerai pasirodyti.

Vėlų vakarą vyko menų pasirodymai: dalyviai šoko, dainavo, skaitė eiles, improvizavo, buvo išties linksmas ir įspūdingas vakaras.

Birželio 28  - oji – paskutinė diena Senovės Olimpijoje. Ryte vyko uždarymo ceremonija, Tarptautinės olimpinės akademijos prezidentas visiems dalyviams asmeniškai įteikė diplomus, sakė padėkos kalbą. Vakare vyko paskutinis socialinis vakaras, kuriame savo šalis pristatė įvairios valstybės. Ore jau sklandė atsisveikinimo nuotaikos, visi stengėsi nusifotografuoti su savo draugais. Tą naktį ne daug kas miegojo...

Birželio 29 – ąją anksti ryte palikome Olimpiją. Pakeliui į Atėnus užsukome į Delfus, ten praleidome kelias valandas apžiūrėdami senovės paminklus, kopėme į kalną, nuo kurio atsivėrė įspūdinga panorama.

Vakare pasiekėme Atėnus, su draugais apžiūrėjome naktinį Atėnų senamiestį, centrines gatves, nupirkome likusias lauktuves artimiesiems ir grįžę į viešbutį dar ilgai ilgai kalbėjomės...

Noriu padėkoti Lietuvos olimpinei akademijai už nuostabiausias dvi savaites mano gyvenime. Svarbiausia ne paskaitos, ne žinios, nes visa tai gali rasti knygose, internete. Svarbiausia buvo žmonės, harmonija, supratimas, gerumas. Jei žmogus po dviejų savaičių nors truputį pakeičia savo pasaulėžiūrą, vadinasi, verta daryti tokius renginius kaip šis.